LT EN
Lapkričio 17 d., SEKMADIENIS
ŽEMĖLAPIS

Gydytoja Vilma Rutkauskaitė: vaikų hematologė ir karė savanorė

2015 04 14

Gydytoja V. Rutkauskaitė Afganistano Čagčarano medicinos punkte

Vilma Rutkauskaitė, dar mokydamasi Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, nusprendė kartu baigti ir trejus metus trunkančius Karo akademijos kursus. Lankydama akademijos organizuojamas paskaitas ir pratybas du kartus per savaitę, išmoko karybos meno ir baigusi kursus gavo leitenanto laipsnį.

1996 m. stodama į Medicinos fakultetą, buvo tvirtai apsisprendusi tapti vaikų gydytoja, vėliau – mokydamasi rezidentūroje, įgijo vaikų hematologo specialybę, tačiau kario pažymėjimo taip pat niekada neketino padėti į stalčių. Ją traukte traukė savanorystė: iš pradžių dar 2006 m. įkurtoje medicinos kuopoje, o vėliau – ją pakeitusioje civilių ir karių bendradarbiavimo kuopoje.

Žinau, kad darbuodamasi Vaikų onkohematologijos skyriuje, negalėtumėte atsidėti savanorystei. Kaip derinate šias dvi tokias skirtingas veiklas?

Tas kario savanorio gyvenimas vyksta savaitgaliais: šaudymo pratybos, žygiai, paskaitos apie ginklus, nekonvencinį karą, propagandą. Kai šiemet šventėme 24 metų savanorių pajėgų jubiliejų, buvo apdovanojami darbdaviai už tai, kad mums, savanoriams, turintiems kitus darbus, sudarytos palankios sąlygos užsiimti savo mėgstama veikla. Aš taip pat pasiūliau apdovanoti Vaikų ligoninės Vaikų onkohematologijos skyriaus vedėją Sigitą Stankevičienę, nes ji – puikus žmogus, o kiekviename darbe svarbu sutarti, būti kaip šeima. Docentei L. Ragelienei taip pat ačiū, nes „pakenčia“ mane dėl mano mokslų.

Kaip atrodo Jūsų savaitgaliai?

Dabar daug daugiau apie karo dalykus kalba ir visuomenė, ir spauda, tačiau man visada šita veikla buvo artima, o tuo pačiu besidominčių žmonių yra be galo daug. Savaitgaliais vyksta karinės pratybos, paskaitos, vykstame į žygius. Tarkim, į vieną naktinį žygį prie Klaipėdos susirinko 700 žmonių būrys. Mes visi tarsi vieno kraujo – ir mąstome panašiai, ir akcijas rengiame, kuriomis norime padėti tiems, kurie nukentėję, tarkim, nuo gaisro ar kitų nelaimių. Mums visiems rūpi švari gamta, todėl žygiuose nepraleidžiame progos surinkti šiukšles, patvarkyti žmonių nuniokotus gamtos kampelius. Dabar mąstome apie galimybę pabūti savanoriais Ukrainoje, padėti ten gyvenantiems žmonės susidoroti su dėl karo iškylančiomis socialinėmis problemomis.

Prieš ketvertą metų dėl tos priežasties buvote išvykusi į Afganistaną?

2011 m. kaip savanorė vaikų ligų gydytoja dirbau Afganistane, Čagčarane, Goro provincijos mieste. Lietuviai, kaip taikdarių misijos dalyviai, čia buvo įsikūrę nuo 2002 m. Aš gydžiau vaikus, kuriuos vietiniai atvesdavo į mūsų uždaroje teritorijoje įkurtą medicinos punktą. Daug padėjo ir ten dirbantys karo medikai. Vaikus gydydavome taip pat, kaip ir Lietuvoje. Atlikdavome jiems kraujo, šlapimo tyrimus, echoskopiją, rentgeno tyrimą, skirdavome vaistus. Jei reikėdavo aplankyti vaiką ligoninėje, važiuodavome ten, lydimi ginkluotos palydos. Su vietiniais susikalbėdavome per vertėjus. Civilizuoto pasaulio įpročiai gana lėtai skverbiasi į Afganistaną. Pastebėjome, kad ligoninėje visi gydytojai ir slaugytojai buvo tik vyrai, moterys galėjo dirbti tik akušerėmis gimdykloje.

Gaila, kad teritorija buvo uždara,– niekur negalėjome išeiti, tačiau laisvu laiku galėdavome sportuoti, naudotis internetu, rengdavome proto mūšius. Visada švęsdavome gimtadienius, valstybines šventes. Aiškiai pajutau, kad čia būdama kitaip suprantu ir valstybines savo šalies šventes. Minėdavome Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją, Liepos 6-ąją, Rugpjūčio 15-ąją. Būnant toli nuo Tėvynės, viskas, kas siejasi su ja, jos istorija, įgyja visai kitą prasmę. Jauti daug didesnį pasididžiavimą, kad esi lietuvis.

Galbūt todėl ir pasirinkote mediciną, karybą ir savanorystę, kad potraukis ieškoti prasmingesnių dalykų visada buvo didesnis nei tuščiai leisti laiką?

Iki šiol stebiuosi, kiek daug žmonių aplinkui, kurie nori padėti kitiems, gyventi ne tik sau, vertina ir supranta tai. O mediko darbas – tikrai nelengvas. Prie žmogaus turi prieiti su didele atsakomybe, o dirbti su sergančiais vaikais apskritai nėra paprasta: susiduri su tėvų skausmu, prašai, kad prie vaikų nerodytų savo skausmo ir ašarų. Vaikai – kitokie nei suaugusieji, jiems reikia sakyti tiesą, neišsisukinėti, nemeluoti, jie puikiai supranta ir greitai susitaiko su liga, o vos tik pradėję gerai jaustis, vėl grįžta prie normalaus gyvenimo, džiaugiasi, mokosi, nerimsta. Bet vien į mediciną panirti negalėčiau, toji kita veikla su bendraminčiais tapo man tokia pat svarbi kaip ir darbas.

NAUJIENŲ PRENUMERATA


Užpildykite raudonai pažymėtus laukus
Naujienų prenumerata užregistruota.