LT EN
Lapkričio 19 d., SEKMADIENIS
ŽEMĖLAPIS

Gydytojos metų iššūkis: išmoko plaukti ir tapo triatlonininke

2017 11 06

Kad dauguma gydytojų turi tvirtą charakterį, yra disciplinuoti ir moka nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo – ne naujiena. Bet ar patikėsite, kad sulaukus 39-erių galima išmokti plaukti ir netgi pelnyti prizines vietas triatlono varžybose? Būtent tokia istorija nutiko Santaros klinikų gydytojai anesteziologei-reanimatologei Valdonei Kybartienei – puikiai specialistei ir išmintingai dviejų sūnų mamai.

Pasidovanojo plaukimo pamokas

„Nesu jokia didelė sportininkė, nelankiau ir sporto mokyklų. Bėgioju, nes tai man padeda nuimti stresą, apmąstyti dienos įvykius, pamedituoti. Dviračiu pradėjau važinėti, nes tai palengvino mano keliones, kai tapau mama – tai buvo dviratis su sėdyne mažyliui. Paskui susibūrėme į klinikų dviratininkų komandą „Santa.lt“, bet jos svarbiausias tikslas buvo ne sporto rezultatai, o judėjimas, sveika gyvensena“, –sportininkės laurų ginasi medikė.

Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centre, I anesteziologijos-reanimacijos skyriuje dirbančios V. Kybartienės kelias į triatloną nebuvo nei trumpas, nei tiesus. „Pradžioje buvo bėgimas, po to – dviračiai, o praėjusių metų gruodžio mėnesį pradėjau mokytis plaukti“, – pasakoja gydytoja anesteziologė-reanimatologė.

Išmokti plaukti buvo medikės svajonė. Ir ji, ir jos treneris suprato, kad tai padaryti bus lengviau, jei bus siekiama kokio nors didelio tikslo. Toks didelis tikslas ir didelė svajonė, anot V. Kybartienės, buvo įveikti triatlono trasą.

„Man atrodė, kad tai reikalauja nežmoniškai daug pastangų. Tačiau pamaniau sau: bėgti – bėgu, važiuoti – irgi važiuoju, o plaukti – neplaukiu, ir tokia esu vienintelėje mūsų šeimoje. Visai nemokėjau plaukti, dėl to man buvo netgi gėda. Mane labai palaikė vyresnysis sūnus. Todėl priėmiau sprendimą – pasidovanojau mokymosi plaukti pamokas“, – prisimena gydytoja.

Metų atradimas – vandens teikiamas gėris

Ji džiaugėsi, kad ją plaukti mokė puikūs treneriai, kurie treniravo ir jos abu sūnus.

Žingsnis po žingsnio, ir jau kovo mėnesį be jokių papildomų priemonių medikė praplaukė 25 metrus baseine. Tuomet vyras jai padovanojo netikėtą dovaną – rungtynes Švedijoje.

Išmokusi plaukti gydytoja atrado ne tik naują sporto sritį, bet ir naujų vasaros malonumų.

„Tai buvo mano metų atradimas. Anksčiau keliaudama prie ežero pasiimdavau tik rankšluostuką ir maudymosi kostiumėlį. Kaip ir daugelis moterų, pasidegindavau, paskaitydavau knygą. Būdavo, įbrendi į ežerą, sušlampi, ir viskas. Paniškai bijojau vandens, ypač vandens nosyje, ausyse. Dabar suprantu, kaip gera ir romantiška plaukti su vyru ant nugarų susikibus rankomis skersai ežerą pirmyn ir atgal, žiūrint į besileidžiančią saulę – tai yra nenusakomas jausmas. Ta ramybė, tas vandens teliuškavimas. Dėl to pasakymas „važiuojam prie ežero“ visada gerai nuteikia, galime ten keliauti bet kada“, – neslepia V. Kybartienė.

Netikėtumas – pirmoji vieta

Prieš išbandymus Švedijoje medikei dar teko išlaikyti keletą egzaminų Lietuvoje. Pirmoji triatlono rungtis, kurios ji labiausiai bijojo, vyko birželio mėnesį Trakuose.

„Varžybų dieną lijo, vos 14 laipsnių šilumos, vanduo šaltas, aš tik antrą kartą apskritai plaukiau ežere – pirmą kartą dar su plūduriuku. Dvejojau: gal ne? Betgi tai buvo tikslas, kurio negali taip lengvai paimti ir numesti net nepabandžius. Ir taip įveikiau tą triatlono trasą, ir vien pirmieji nuplaukti 350 metrų, ką tik išmokus plaukti, man buvo kažkas nuostabaus ir neįtikėtino“, – prisimena V. Kybartienė.

Šiame Trakų triatlone ji buvo septinta tarp moterų. Po to sekė „Winrun“ rungtynės liepos viduryje, lietuvių organizuotos Trakuose – bėgimas, plaukimas atviru vandeniu, vėl bėgimas ir vėl plaukimas.

Ji prisimena, jog tai buvo labai įdomu ir tikrai geras išbandymas. Trasa buvo sąlyginai lengva, nedideli aukščio skirtumai, ilgiausias plaukimo atstumas apie 400 metrų, tai nėra tiek daug. Bet plaukti reikėjo su bateliais, nes po to iškart bėgama. „Negalėjau patikėti užėmusi pirmą vietą. Atbėgus prie punkto reikėjo užsižymėti, o aš užsiplepėjau su vyrukais apie trasą. Tai man ir sako: „Ponia, pasižymėkit, nes jūs pirma, o va jau antra atbėga“, – juokėsi prisiminusi anesteziologė-reanimatologė.

Belgijoje – išbandymas šalčiu

Pasakodama apie triatlono rungtį Švedijoje, gydytoja sako, kad buvo labai smagu atstovauti Lietuvą, savo ligoninę. Ten ji rungėsi poroje su savo vyru, kuris – stiprus sportininkas.

„Jaučiausi labai drąsiai, bet, neneigsiu, vietomis buvo tikrai sunku ir baisu: per bangas nesimato taško, į kurį reikėtų plaukti, jautiesi mažas kaip butelio kamštis, jūra mėto į visas puses, kapoji vandenį, atrodo, vietoje stovi, bet iš tikrųjų ne vietoje, o plauki, nugalėdama ir sroves, ir tą atvirą stichiją. Ir labai geras jausmas yra įbėgti į finišą su Lietuvos vėliava ir su savo žmogum susikabinus už rankų. Didelis jaudulys, pasitenkinimas, pasididžiavimas“, – pasakoja V. Kybartienė.

Spalio viduryje ji keliavo į „Ant-Man“ triatlono varžybas Belgijoje: teko įveikti standartinį 21 km.

„Labai pasisekė dėl oro: saulutė švietė, stipraus vėjo nebuvo. Tačiau vanduo išgąsdino: + 13 laipsnių, vietomis – vos + 11 laipsnių. Kai pribėgau pirmąjį ežeriuką ir įšokau, tai pamaniau, kad nieko nebus. Tai buvo siaubingai didelis išbandymas šalčiu. Tačiau pasitarę, ką daryti, pajudėjome ir įveikėme šį turnyrą su vyru komandoje dešimti“, – džiaugiasi nugalėjusi dar vieną išbandymą gydytoja.

Šią ypač sunkią trasą jiedu įveikė su dar viena pora iš Lietuvos. „Labai geras jausmas finišavus ir kad Lietuva yra garsi ne tiktai savo neigiamais aspektais. Įrodėme, kad mes, lietuviai, esame sportiški, ištvermingi, užsispyrę“, – pasakoja V. Kybartienė.

Geriausi treneriai – vaikai

„Labiausiai tai daryti motyvuoja vaikai. Juk labai svarbu ne tik pasakoti, kas yra sveikas gyvenimo būdas. Jeigu mes rūkysim ir sakysim, kad rūkyti yra nesveika, patys valgysime nesveiką maistą, mūsų kalbos neveiks. Todėl manau, kad pirmiausia reikia pradėti nuo savęs, po truputėlį rodant vaikams, kad galima gyventi kitaip – ir laisvalaikis gali būti kitoks, ir bendravimas šeimoje. Tikiuosi, kad vaikai seks mūsų, tėvų, pėdomis. Labai džiugu buvo, kai mūsų jaunėlis sūnus, kuriam dar tik 10 metų, įveikė triatlono trasą ir netgi buvo vienas pirmųjų, aplenkęs stiprius vyrus. Triatlono varžybose dalyvauja ir 15-metis sūnus. Labai džiaugiuosi, kai iš mokyklos grįžę vaikai pasidaro salotų, pasikepa arba pasitroškina mėsos“, – sako anesteziologė-reanimatologė.

Ji taip pat įsitikinusi, kad tokios gyvenimo pozicijos laikytis įpareigoja ir gydytojos profesija. Gydytojos šeima dažnai visi kartu važiuoja dviračiais, ypač per atostogas, skatina vaikus dalyvauti varžybose.

„Ir mums su vyru tai labai smagu – einame kartu pabėgioti, važiuojame dviračiais. Kiek laiko turime, tiek, tačiau aptariame šeimos, darbo aktualijas. Galbūt nebūtų blogai, jei tai darytume prie televizoriaus su vyno taure, tačiau mūsų pasirinkimas kitoks. Nelaikome savęs dideliais sportininkais, tačiau visada randame laisvo laiko pajudėti. Gal kai kam pasirodys juokinga, tačiau visą vasarą savo mašinoje vežiojausi du komplektukus – bėgimo aprangą ir hidrokostiumą, rankšluostį, specialų plūduriuką – tai kaip iš paskos plaukianti saugumo priemonė, jei plaukdamas pavargsti. Kartais po darbo – jei matau, kad vaikai dar treniruotėje, muzikos mokykloje, o aš turiu 30–40 minučių, tai galiu ar pabėgioti, ar nuvažiuoti prie ežeriuko – aplink Vilnių jų pilna. Turėdama du vaikus, gyvendama užmiestyje, negaliu sau leisti nusistatyti griežtų treniruočių grafikų. Galiu pasakyti, kad geriausi mano treneriai yra vaikai“, – aiškina medikė.

Dviračiu – į ugnikalnį

Poilsiaudama Tenerifėje, ji kartu su sutuoktiniu kiekvieną dieną mindavo dviračiais į Teidės ugnikalnį. Anot V. Kybartienės, gamtos grožis, kai jį matai iš arti, alsuoji atviru oru, o ne per mašinos langą, atsiveria visiškai kitaip.

„Važiuoti virš debesų – taip, tai yra fiziškai sunku, nelengva kvėpuoti aukštikalnių oru, o dar minant į kalną 30–40 kilometrų. Tačiau grožis, įspūdis atperka sunkumus. Išvažinėjome Tenerifę visais įmanomais kampais. Sykį važiuojant šiaurine dalimi, užklupo lietus, rūkas, buvo be galo žvarbu. Kai nusileidome iki pirmos kavinukės, mane pamatę darbuotojai neklausė nieko – nuvedė tiesiai prie židinio ir tuojau pat atnešė karštos arbatos. Tik jau tada, kai atšilau, atgavau veido spalvą, pradėjome kalbėtis. Žmonės ten – nepaprastai nuoširdūs, ir tokių įspūdžių niekada nepatirsi keliaudamas autobusu. Turėti kitokią galimybę yra nuostabu. Na, ir parai išsinuomoti dviratį yra tikrai pigiau nei mašiną“, – atkreipia dėmesį medikė.

Keliaudama ji neužmiršta pasidžiaugti ir tuo, kad dirba Santaros klinikose. V. Kybartienė didžiuojasi savo darboviete. Jai džiugu, kad gali vilkėti ligoninės marškinėliais ir kai prie Teidės ugnikalnio ją pasveikino: „Labai diena, daktare!”

Pataria sportuoti atsargiai

„Kaip gydytoja turiu pasakyti, kad reikia jausti savo ribas. Negalima nesitreniravus užkrauti organizmui per didelį krūvį. Tai reikia daryti palaipsniui. Negalima atsistoti nuo stalo ir nubėgti 21 kilometrą. Visa tai gali baigtis labai liūdnai. Labai patarčiau naudoti širdies monitorius – sekti savo pulsą, pasitikrinti sveikatą. Be to, ne vien judėjimas daro žmogų sveiką. Reikia žiūrėti, ką valgai, ką geri. Tas pats pasakytina ir apie triatlono plaukimo trasą. Jai reikia ruoštis, skirti tam daugiau laiko, neversti savo širdelės dirbti ne pagal jėgas – juk tie krūviai yra iš tiesų dideli. Rekomenduoju pasiskaityti apie tai internete, pasitarti su profesionalais ir dėl maitinimosi distancijos metu, kontroliuoti elektrolitų, ypač kalio, kiekį kraujyje. Yra labai daug niuansų, kuriuos reikia žinoti sportuojant: kas vyksta prakaituojant, kaip veikia šaltis, kas dėl to vyksta organizme“, – atkreipia dėmesį medikė.

Tiek sportavimas, tiek ir gydytojos darbas V. Kybartienei – tai ėjimas tobulėjimo kryptimi.

„Tiek mano profesijai, tiek sportinei veiklai reikalingas tas pats susikaupimas, gebėjimas apskaičiuoti, ištvermė, emocijų valdymas, susitvardymas. Siekiu, kad tobulėčiau ir kaip gydytoja, ir kad mano pacientai būtų patenkinti ir laimingi. Kiek tik įmanoma, noriai dalyvauju ir norėčiau dalyvauti stažuotėse, konferencijose – kelti savo kvalifikaciją. Na, o konferencijų metu stengiuosi nepamesti sporto, kiekvieną rytą stengiuosi pabėgioti – turiu liudininkų“, – juokiasi anesteziologė-reanimatologė.

NAUJIENŲ PRENUMERATA


Užpildykite raudonai pažymėtus laukus
Naujienų prenumerata užregistruota.