LT EN
Gruodžio 13 d., KETVIRTADIENIS
ŽEMĖLAPIS

Metų gydytoja: doktorantūra ir aistra muzikai

2018 07 02

Gydytoja Birutė Zablockienė

Jau ketvirtus metus rinkdamas Metų gydytoją, Santaros klinikų kolektyvas atsižvelgė į įvairias nominuojamo mediko savybes. Tokią nominaciją šiemet pelniusi Infekcinių ligų centro, II infekcinių ligų skyriaus infekcinių ligų gydytoja Birutė Zablockienė mano, kad geras gydytojas turi ne tik turėti daug žinių ir profesinių gebėjimų, bet ir mokėti nuoširdžiai bendrauti su pacientu. Na, o skambinimas kanklėmis ar doktorantūros studijos mediko pašaukimui – ne kliūtys.

Nominaciją pelnė daugeliu savybių

Infekcinių ligų ligoninėje Birutė Zablockienė dirba nuo 2002 metų. Ši ligoninė, po įvairių reformų ir restruktūrizacijų galiausiai tapo Santaros klinikų Infekcinių ligų centru. Jame dirbančiai gydytojai pastaruoju metu tenka derinti keletą svarbių savo gyvenimo veiklos sričių: rūpintis pacientais, tęsti doktorantūros studijas ir taip pat atlikti mamos pareigas – nepalikti be dėmesio savo dviejų paaugusių vaikų.

Vis dėlto tiek daug veiklų nebuvo kliūtis gydytojai pelnyti ligonių meilę ir garbingą kolektyvo įvertinimą.

„Ji išsiskiria savo puikiu klinikiniu mąstymu, atidumu pacientui, rūpestingumu ir gebėjimu dirbti kolektyve. Lengvai suranda kontaktą su pacientu, todėl yra mylima tiek pacientų, tiek bendradarbių, o ypač kolegų gydytojų. Dėl inovatyvių idėjų, nuolatinio noro tobulėti, kolegialumo ji tikrai verta Metų gydytojo vardo“, – apie B. Zablockienę sakoma Santaros klinikų kolektyvo nominacijoje.

Padėti pavyksta ne visiems

Per 16 metų, dirbant infekcinių ligų ligoninėje, B. Zablockienei yra pasitaikę įvairių nelengvų situacijų. Jai skaudžiausia būna, kai kas nors suserga sunkia infekcine liga, kurios galima išvengti. Medikės darbo pradžioje pasitaikė atvejis, kai sunkiai susirgo ir, išsivysčius žaibinei ligos formai, mirė slaugytoja, kuri nebuvo pasiskiepijusi nuo B hepatito – greičiausia jauna moteris šia liga užsikrėtė darbo metu.

Tarp panašių skaudžių atvejų – žaibinės meningokokinės infekcijos formos. „Vieną dieną žmogus dar sveikas, kitą dieną – susirgo, ir jo jau nebėra. Ypač liūdna, kai miršta jauni žmonės, kurių nepavyksta išgelbėti net ir taikant visas įmanomas pagalbos priemones“, – apie tokius atvejus kalbėjo gydytoja.

Dažniausiai pasveiksta

B. Zablockienė vis dėlto pripažįsta, kad kažkada infekcinių ligų gydytojos specializaciją ji rinkosi kaip tik todėl, kad nuo šių ligų žmonės dažniausiai pasveiksta. „Tai dažnai ūminės ligos. Matai greitą gydymo efektą, ir tai teikia malonumą“, – sakė gydytoja.

Pasitaikė, kai į ligoninę atvyko ŽIV infekuotas žmogus su aiškia oportunistine infekcija, dūstantis, pamėlusia oda. Tačiau greitai nustačius diagnozę – pneumocistinę pneumoniją, ir paskyrus tinkamą gydymą, žmogus pradėjo greitai sveikti, vėliau poliklinikoje, atrodė daug geriau, patenkintas šypsojosi. Tokius pasveikusius žmones susitikti gydymo įstaigos koridoriuose gydytojai ypač džiugu.

Atlieka bandymus su pelėmis

Viena labiausiai gydytoją dominančių sričių – kvėpavimo takų infekcijos. Gydytojos daktaro disertacijos tema – gripo virusinės pneumonijos prevencija, naudojant naujas medikamentines priemones. Tam buvo pasitelktos gripu užkrėstos laboratorinės pelės, kurioms buvo skiriamas naujas vaistas ir tiriama, ar tai efektyvu.

Kita susidomėjimo sritis – retesnės mūsų šaliai ligos. Tai atvežtinės, keliautojų ligos, kaip, pavyzdžiui, maliarija, vidurių šiltinė ar Denge karštinė. Didžiausias gydytojos galvos skausmas ir galvosūkiai –AIDS sergantys ligoniai, kai gali pasireikšti įvairios oportunistinės infekcijos.

Vertina gebėjimą išklausyti ligonį

B. Zablockienė taip pat įsitikinusi, kad geram gydytojui nepakanka vien profesinių žinių. Geras gydytojas –asmenybė, su kuria malonu bendrauti.

„Labai svarbu, kad tai būtų profesionalas, kad priimtų teisingus sprendimus, tačiau svarbu ir tai, kaip jis su žmogumi bendrauja, ar geba ligonį išklausyti, ar moka pajuokauti, nusišypsoti. Ligoniai gydytojus turbūt myli ir už šiltesnį bendravimą“, – svarstė Metų gydytoja.

Ji pati prisipažįsta, kad bendrauti su ligoniais niekur nesimokė – atsinešė tai iš savo artimos aplinkos, šeimos. O gal tai netgi įgimta?

Norėtų ir vėl kankliuoti

„Dienotvarkę dabar reikia labai planuoti“, – prisipažįsta B. Zablockienė. Pastaruoju metu daug laiko iš jos pareikalauja ir doktorantūros studijos. Nebeliko laiko jos mylimiausiam pomėgiui – kanklėms.

Gydytoja – tikra lietuvaitė: šviesiaplaukė, mėlynakė, Birutė ir dar kanklininkė. Muzikos mokykloje baigė kanklių specialybės kursą, ilgą laiką grojo Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblyje, vėliau lankė kitą ansamblį, kuriame būrėsi buvę universiteto ansamblio nariai. Laisvalaikį užpildė repeticijos, koncertai, bendravimas ir kelionės su bendraminčiais. Daug kartų dalyvavo ir šalies Dainų šventėse.

Dabar vietoje šios plačios muzikinės veiklos liko tik pianinu pagrojami kūriniai, kurių fortepijono klasėje mokosi medikės dukra ir sūnus. Tačiau gydytoja turi svajonę ir vėl kankliuoti ansamblyje – tereikia baigti doktorantūros studijas. Juk muzika, muzikavimas yra vienas svarbiausių jos potraukių ir atgaivos šaltinių.

Kolegoms Santaros klinikų Metų gydytoja B. Zablockienė linki, kad jie išliktų smalsūs, neprarastų noro tobulėti, kad nepervargtų, neprarastų optimizmo ir kad išliktų žmogiški. Ligoniams ji pirmiausia linki: nesirkite ir pasidžiaukite vasara.

NAUJIENŲ PRENUMERATA


Užpildykite raudonai pažymėtus laukus
Naujienų prenumerata užregistruota.