LT EN
Lapkričio 17 d., SEKMADIENIS
ŽEMĖLAPIS

Patirta stuburo trauma ergoterapeutei leidžia geriau suprasti pacientus

2016 08 24

„Susirgau profesine liga“, – juokauja VUL Santariškių klinikų ergoterapeutė Raimonda Kavaliauskaitė. Prieš dvejus metus patyrusi stuburo traumą ji išlaikė puikų humoro jausmą ir optimizmą. Visiškai nevaldanti kojų ir iš dalies rankų specialistė dabar daug geriau supranta į jos vedamus ergoterapijos užsiėmimus ateinančius pacientus, randa su jais bendrą kalbą, pasidalina rūpesčiais.

„Man labai pasisekė, kad net ir po traumos galiu dirbti savo darbą. Nežinia, kaip mano gyvenimas būtų susiklostęs, jei ne VUL Santariškių klinikų vadovų ir mano kolegų geranoriškumas“, – sako R. Kavaliauskaitė, kuri savo kailiu įsitikino, kaip svarbu žmogui po traumos išlaikyti aktyvų gyvenimo būdą, socialinius ryšius ir nesiliauti stengtis, tobulėti.

Į darbovietę sugrįžo kaip pacientė

Santariškių klinikose Raimonda dirba jau beveik dešimtmetį – dar studijuojančią magistrantūroje ją pastebėjo ligoninės vadovai. Raimonda visada buvo aktyvi, besidominti savo sritimi, ją mėgo kolegos ir pacientai. Deja, prieš dvejus metus autoavarijoje Raimondai lūžo stuburas ir ji savo skyriuje atsidūrė jau kaip pacientė.

„Jau mašinoje, laukdama medikų, supratau, kad lūžo stuburas, tik nežinojau, kuris konkrečiai slankstelis. Vėliau paaiškėjo, kad pažeisti šeštas ir septintas. Nieko nejaučiu ir nejudinu nuo krūtinės“ , – pasakoja R. Kavaliauskaitė. Puikiai žinodama, kas jos laukia, ji atkakliai ir kantriai ėmėsi reabilitacijos. Valandų valandas dirbdavo su jau pažįstamu ergoterapijos inventoriumi, lavino rankas, pirštus, pas kolegas atlikdavo kineziterapijos procedūras.

„Pacientai po stuburo traumų nustemba, kokia ilga – 100 dienų valstybės kompensuojama – reabilitacija jų laukia. Aš žinau, kad jos reikia gerokai ilgesnės: norint tobulėti, visą gyvenimą reikės mankštintis ir bandyti savo galimybių ribas. Štai jau beveik dveji metai po traumos praėjo, o man prieš akis – dar daugybė iššūkių“, – teigia R. Kavaliauskaitė.

Nerimas dėl aplinkinių reakcijos buvo nepagrįstas

Grįždama į darbą R. Kavaliauskaitė nerimavo, kaip į ją reaguos kolegos ir pacientai. Juk jai sunku pasiekti kai kuriuos daiktus, dokumentus, reikia pagalbos kasdieniuose dalykuose, pavyzdžiui, apsirengiant. „Nežinojau, kaip pacientai reaguos, ar neišgąsdinsiu jų, ar pavyks jiems paduoti inventorių, parodyti, ką daryti, galų gale ar galėsiu patogiai prie jų privažiuoti. Tačiau viskas buvo daug sklandžiau, nei tikėjausi“, – džiaugiasi R. Kavaliauskaitė.

Nors prisipažįsta, kad per darbo dieną pavargsta, Raimonda tikina, kad norėtų nuveikti dar daugiau,  dalyvauti renginiuose, dažniau išeiti iš namų.

„Gaila, bet be kitų pagalbos niekur negaliu išsiruošti. Net vizitas pas odontologą gali užtrukti, nes reikia rasti tokią kliniką, kurioje būtų užvažiavimas, pakankamai plačios durys… Jau nekalbant apie ilgesnes ir turiningesnes keliones. Tad pirmas dalykas, kurį išmokau po traumos – tai kantrybė. Nebegaliu, kaip anksčiau, elgtis spontaniškai, turiu susiruošti, suplanuoti. Reikia sulaukti, kada kiti žmonės, artimieji, bičiuliai galės man padėti ir kur nors palydėti“, – pasakoja Raimonda.

Ieškodama papildomos veiklos ji aktyviai įsiliejo į neįgaliųjų bendruomenę – neseniai grįžo iš Lietuvos paraplegikų asociacijos surengtos stovyklos, kur susirinkę kojų nevaldantys žmonės sportavo, rungėsi įvairiose rungtyse, lenktyniavo, žaidė futbolą ir bandė savo ribas.

„Jau antrus metus dalyvauju šioje stovykloje. Žaidimai ne tik kelia azartą, jie pasitarnauja vėliau, kai reikia įveikti šaligatvio nelygumus, duobes ir kitas kasdienes kliūtis“, – sako ergoterapeutė. Ji priduria, kad dažnai sulaukia ir aplinkinių pagalbos. „Visada malonu, kai žmonės paklausia, ar nereikia pagalbos. Tiesa, dažnai ir atsisakau – labai noriu viską, ką pajėgiu, daryti pati, nes taip jaučiuosi stipresnė, labiau pasitikiu savimi“, – sako R. Kavaliauskaitė.

Likimo draugams ergoterapeutė pataria perlipti per visas baimes ir išeiti iš namų, įsilieti į visuomeninį gyvenimą, ieškoti bendraminčių. „Kai turi veiklos, esi apsuptas žmonių, tuomet ir gyvenimas atrodo šviesesnis“, – sako R. Kavaliauskaitė. Ji pastebi, kad patirta trauma jai leido išgryninti tikrąsias vertybes, mažiau laiko skirti nereikšmingoms smulkmenoms ir susikoncentruoti į tai, kas yra iš tiesų svarbu.

NAUJIENŲ PRENUMERATA


Užpildykite raudonai pažymėtus laukus
Naujienų prenumerata užregistruota.