LT EN
Liepos 19 d., PENKTADIENIS
ŽEMĖLAPIS

Pro mikroskopą įžvelgdavo grožį

2015 01 19

Ilgametė Valstybinio patologijos centro (VPC) gydytoja Deiva Teresa Garlaitė medicinai atidavė 48 metus. 2009-aisiais ji apdovanota nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklu. Citologės darbą su pasimėgavimu dirbusi 76 metų medikė prisipažįsta, kad šiandien ji rinktųsi ne gydytojos, o menotyrininkės, filologės ar žurnalistės profesijas. Medikė žavisi savo jaunais kolegomis, giria jų darbštumą ir tiki, kad jie, kaip ir ji pati, pamėgs citologiją.

Praėjusių metų pabaigoje VPC darbuotojai išleido į pensiją kolegę D. T. Garlaitę. Medikės karjerą darbui atsidavusi gydytoja pradėjo laborante Onkologijos mokslinių tyrimų institute. Nuo 1965-ųjų ji čia sugrįžo kaip citologijos aspirantė. VPC (anuomet – Respublikiniame patologinės anatomijos biure) ji dirbo nuo 1988-ųjų.

TRAUKĖ MENAI

„Mokyklą baigiau 1955 metais. Tais laikais pasirinkti profesiją, jeigu neturi ryškaus talento, buvo labai sunku. Nebuvo daug specialybių. Dabar medicinos nebesirinkčiau. Savo specialybe buvau patenkinta, ją mėgau, dirbau, mano darbu žmonės buvo patenkinti, tačiau save išreikšti šiame darbe nelabai galėjau. Per daugelį metų supratau, kad labiau tikčiau kitokiam darbui“, – netikėtai pokalbį pasuka D. T. Garlaitė.

Gydytoja prisipažįsta, kad ją visą gyvenimą domino menai. Šiandien ji galbūt rinktųsi menotyrą. „Netgi lietuvių kalba ar žurnalistika man galėjo būti tos sritys, kuriose būčiau atradusi save. Patinka lankyti muziejus, mėgstu teatrą, literatūrą, gamtą. Mėgstu žavėtis viskuo, kas gražu“, – atvirai kalba medikė.

PROFESIJĄ PARINKO MAMA

Mediko profesiją gydytojai parinko mama. Ji dirbo medicinos seserimi ir dukters svajones kreipė į mediciną. Nežinojusi, ką pasirinkti, D. T. Garlaitė nutarė pasielgti taip, kaip nori mama. Juo labiau, kad mergina domėjosi labai įvairiomis sritimis, baigė mokyklą su sidabro medaliu. Abiturientės atestate tebuvo vienintelis ketvertas (tuo metu buvo vertinama pagal penkiabalę sistemą) iš lietuvių kalbos raštu.

Mėgstamiausia medicinos studijų disciplina D. T. Garlaitei buvo diagnostika. Nuo jos nenutolo ir rinkdamasi specializaciją. Vėliau bandė derinti motinystės pareigas ir galimybes. Dirbti pagal paskyrimą dermatologe jai sutrukdė šeimyninės aplinkybės. Teko rinktis – pediatrija, greitosios pagalbos tarnyba ar patologija. Vienas po kito gimę vaikai taip pat buvo priežastis, dėl kurios ji paliko aspirantūrą.

Beveik visą gyvenimą ji dirbo gydytoja patologe ir citologe. „Dirbdamas šį darbą, ypač būdamas citologu, susikuri vaizdą iš įvairių smulkių detalių. Dirbau šį darbą su pasitenkinimu, kad galiu padėti klinicistui diagnozuoti susirgimą“, – aiškino gydytoja. Kūrybingumo, priimant sprendimą dėl to, kas matoma pro mikroskopą, taip pat reikėdavę.

ĮŽVELGDAVO GROŽĮ

Gydytoja neslepia, kad jai, turinčiai į meną linkusią sielą pro mikroskopą matomi vaizdai atrodydavo gražūs. Nesvarbu, kad neretai jie reikšdavo ir nelabai gerus dalykus – ne itin džiugias diagnozes.

Gydytojos darbo pradžioje Lietuvoje dirbo vos keli citologijos srities specialistai. D. T. Garlaitės mokytoja buvo gydytoja Sofija Stukonienė. Ilgametė citologė labai vertina ir gydytojos Laimos Griciūtės autoritetą bei profesinę pagalbą. Vienas iš gydytojai įsimintiniausių švietėjų tuo laikotarpiu – docentas Stasys Ruibys. D. T. Garlaitė irgi neišvengė švietėjos vaidmens. Ji propaguodavo citologijos metodą rajonuose medikams skirtų konferencijų metu, skaitydavo paskaitas apie citologinę diagnostiką klinikinės laboratorijos gydytojams.

Gydytoja yra ir Santariškių ligoninės klinikinės laboratorijos kūrėja – ieškojo, kur įsigyti įrangą, surinko laborantus. Šiai laboratorijai keliantis į Antakalnio ligoninę, ji sugrįžo į onkologinę citologiją – ten, kur ji pradėjo savo darbo karjerą. „Tikrai mėgavausi šiuo darbu. Buvo ir lengvų atvejų, tačiau buvo ir tokių, kur tekdavo ir pagalvoti, ir paskaityti, susipažinti su ligos istorija, pabendrauti su klinicistais“, – prisiminė gydytoja.

PATYRĖ SOVIETMEČIO KOŠMARĄ

Sovietmečio politinė sistema neskatino medikų tobulintis užsienio šalyse, stabdė jų iniciatyvą. Kuriozinių dalykų pasitaikydavo su medicina tiesiogiai nesisijusiose srityse. D. T. Garlaitė prisimena, kaip skelbimų lentoje ligoninėje ji pakabino humoristinį laikraštėlį. Jame panaudoti vaikiški piešinėliai su angliškais užrašais užkliuvo valdžiai. Medikė buvo tardoma, iš kur šiuos paveikslėlius ji gavusi.

Žiūrint iš paviršiaus, anot D. T. Garlaitės, sovietmečiu gyvenimas gal atrodė ir lengvesnis ar sklandesnis, labiau sutvarkytas, tačiau jaunimas tikrai neturėjo tokių galimybių, kokių jis turi dabar.

„Tai baisi santvarka“, – kalbėjo gydytoja. Sausio 13-oji jai visada primena ir sovietmečio košmarą, ir žiaurius 1991-ųjų sausio įvykius. „Turime vertinti tai, ką turime dabar. Toliau jau viskas priklauso nuo mūsų pačių – nuo mūsų drąsos, nuo noro kažką daryti geriau“, – įsitikinusi medikė. Labiausiai jai gaila, kad jauni žmonės priversti išvykti iš Lietuvos.

PASIGEDO PSICHOLOGO

Profesinį prestižą, savigarbą, profesinę aistrą ano laikotarpio medikai vis dėlto išsaugojo ir sovietmečiu. „Visose konferencijose ar pasitarimuose mane žavėjo mūsų medikų noras padėti vienas kitam, tinkamai diagnozuoti. Taip buvo visose įstaigose, kur man teko dirbti. Profesinio paviršutiniškumo nepastebėjau. Kiekviena penkiaminutė buvo tarsi konferencija“, – pasakojo gydytoja.

Dabartiniai medikai D. T. Garlaitės manymu, turėtų pagalvoti apie geresnį tarpusavio bendravimą. Reikėtų, kad medicinos įstaigoje dirbtų psichologas, pas kurį žmonės galėtų ateiti ir pasikalbėti. Psichologo specialybė ir jos nauda įstaigoms, gydytojos manymu, dar nėra kaip reikiant neįvertinta. Žmonėms trūksta žinių, kurios padėtų bendrauti, suprasti vienas kitą.

ŽAVISI JAUNAIS MEDIKAIS

Tapusi pensininke, užimtumo stygiaus D. T. Garlaitė nejaučia, nors citologės darbo ir pasiilgsta. Pastaruoju metu ją užgulė kraustymosi rūpesčiai – kartu su sūnumi keičia gyvenamąją vietą. Tai padeda įveikti gyvenimo ritmo pasikeitimus išėjus iš ligoninės.

Jaunesnių kolegų patologų galimybės bei kvalifikacija gydytoją džiugina. Jie, anot D. T. Garlaitės, išmano naujas technologijas, moka užsienio kalbas, gali skaityti įvairią literatūrą. Rezidentūros metu jie gali išvažiuoti pasimokyti, kelis mėnesius padirbėti modernioje užsienio laboratorijoje.

Savo jauniems, puikiems kolegoms ji telinkinti sėkmės ir geros sveikatos. „Jie – labai darbštūs. Tie, kurie ateina iš patologijos rezidentūrą, yra labai gerai pasiruošę, moka dirbti. Jais galima tik žavėtis. Galbūt iš jų bus tokių, kurie pamėgs ir citologiją. Ji yra nedėkinga sritis, nes reikia įdėti labai daug triūso, kantrybės, o galimybės – daug mažesnės nei patologo-histologo. O pastarieji dažnai į citologus žiūri iš aukšto: ką jūs pagal tuos ląstelių derinius galite pasakyti? Tačiau pasakyti galima tikrai daug“, – įsitikinusi medikė.

NAUJIENŲ PRENUMERATA


Užpildykite raudonai pažymėtus laukus
Naujienų prenumerata užregistruota.