LT EN
Birželio 25 d., PIRMADIENIS
ŽEMĖLAPIS

Profesinis perdegimas: medikų bėda, prasidedanti nuo užsidegimo savo profesija

2017 12 12

Nuotr. Šarūnas Mažeika, Delfi.lt

Šaltas, niūrus, nekalbus, ciniškas gydytojas. Atrodo, kad jam terūpi kuo greičiau jumis atsikratyti. Tačiau jei būtumėte jį sutikę prieš dešimtmetį ar seniau, tai būtų buvęs jautrus, atidus, supratingas žmogus. Kas atsitiko? Psichologai tai įvardija kaip profesinį perdegimą. Kas dėl to kaltas ir kaip šios bėdos išvengti – pokalbyje su Santaros klinikose dirbančia medicinos psichologe, psichoterapeute Marija Turlinskiene.

Be užsidegimo neperdegsi

Pasak psichologės M. Turlinskienės, medikų profesija yra toje pačioje rizikos zonoje kartu su kitomis profesijomis, kur žmonės intensyviai bendrauja su pažeidžiama klientų grupe. Šalia medikų įvardijami pedagogai, policininkai, psichologai – žmonės, kurie kasdien savo darbe susiduria su stipriomis emocijomis ir su žmonėmis, kurie išgyvena kokius nors intensyvius jausmus. Toks darbas gali lemti profesinio perdegimo sindromą.

Kuo toks sindromas pasireiškia? „Tai – psichologinis sindromas, apimantis emocinį išsekimą, ciniškumą ir nuasmeninimą santykiuose su pacientais (ir/ar bendradarbiais) bei sumažėjusį profesinį sėkmingumą ir pasitenkinimą darbu. Sakoma, kad tai yra to intensyvaus rūpinimosi kitais žmonėmis rezultatas“, – sako medicinos psichologė ir psichoterapeutė Marija Turlinskienė.

Vystosi pamažu

Perdegimo sindromas mediką užklumpa ne iš karto – jis vystosi pamažu. „Tam, kad žmogus perdegtų, jis pirmiausiai turi užsidegti. Savo aplinkoje tikrai rasime vieną kitą žmogų, kuris, pavyzdžiui, yra tik atėjęs į darbą specialistas, jis yra pilnas energijos, idėjų, užsidegimo, akys žiba, dirba entuziastingai viršvalandžius, domisi, skaito, ir matyti, kad iš tikrųjų yra užsidegęs savo darbu“, – aiškina psichologė.

Anot M. Turlinskienės, toks žmogaus entuziazmas ilgainiui gali virsti savo priešybe. Jeigu žmogus nejaučia paramos arba realybė neatitinka jo lūkesčių, jis pradeda išsekti, pavargti. O mediko profesija kaip tik yra tokia: kada nors neišvengiamai žmogus pamato, jog ne visada lydi sėkmė, ne visada pavyksta užmegzti gerą kontaktą su pacientais, ne visada vadovai palaiko specialistų idėjas. Ir tuomet gali atsirasti emocinis nuovargis, abejingumas, sumažėja empatija, atsiranda ciniškumas pacientų atžvilgiu (kaip gynybinė reakcija). Aišku, pačiam medikui pradžioje nepatinka tokie jausmai, todėl didėja reikalavimai sau: dar labiau stengiamasi, kyla dar daugiau įtampos. Ir kaip galutinis rezultatas: nepasitenkinimas darbu, nepasitikėjimas savimi kaip specialistu, situaciją apibūdina psichologė.

Lydi nemiga ir psichosomatiniai skausmai

„Negalime sakyti, kai tai yra staigus pokytis. Tai yra procesas, ir jis tikrai pasireiškia įvairiais simptomais – be  emocinių žmogus gali išgyventi ir fizinius simptomus, tokius kaip nuovargį, nemigą, psichosomatinius skausmus. Tai gali pasireikšti ir tarpasmeniniuose santykiuose, kai vengiama bendrauti, žmogus izoliuojasi, praranda motyvaciją“, – aiškina M. Turlinskienė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad profesinis perdegimas – mokslininkų tyrinėjamas reiškinys. Tyrimų duomenimis, medikų profesinio perdegimo rodikliai itin aukšti. Visame pasaulyje net iki 55 proc. medicinos darbuotojų, įskaitant ir slaugytojus, ir gydytojus, yra patyrę profesinio perdegimo simptomų. Net iki 20 proc. medikų visame pasaulyje vartoja antidepresantus, apie 30 proc. nurodo priklausomybę nuo alkoholio ir net 80 proc. pažymi, kad darbe dažnai patiria stresą ir neigiamas emocijas.

„Kasdienėje situacijoje tai gali atrodyti labai paprastai. Pavyzdžiui, perspektyvus, sėkmingas vidutinio amžiaus medikas pastaruoju metu vis mažiau bendrauja, vis greičiau bėga iš paciento palatos, stengiasi mažiau kalbėti su pacientais ir kuo greičiau baigti pokalbį. Jis tikriausia sau sako: koks skirtumas, vis tiek jie nieko nesupranta. Toks medikas turi krūvą nebaigtų pildyti ligos istorijų, nebespėja, nuolat abejoja, ar gerai paskyrė gydymą, vis pasitaria su kolegomis, užsibūna darbe, jaučiasi pervargęs. Iš ryto jį apima jausmas, kad kaip ir mėgsta savo darbą, bet nėra jokio noro važiuoti į darbovietę. Tokiam žmogui pailsėti nebeužtenka savaitgalio – ir po jo jaučiasi pervargęs. Be to, praranda norą pailsėti kokybiškai, užsiimti kokia nors veikla, kuri padėtų atsigauti, nenori bendrauti su draugais, pajudėti, pasportuoti. O atsipalaidavimas pasiekiamas tik išgėrus alkoholio ar vaistų“, –  profesinio perdegimo požymius vardija psichologė.

Ji spėja, kad ne vienas medikas šiame sąraše atrastų tam tikrų sau pažįstamų simptomų. Tai nebūtinai reikštų, kad toks žmogus visai perdegė – tiesiog šie požymiai būtų pirmi bėdos pranašai.

Privalu pasirūpinti savimi

Ką daryti, kad specialistas nepasiektų tokios būsenos? Ar įmanoma prevencija?

M. Turlinskienė pabrėžia, jog tik deramai pasirūpinęs savimi žmogus gali rūpintis kitais. Ir tai yra ypač svarbu medikų darbe. Ir bėda, kad profesinis perdegimas – ne vieno žmogaus problema, šis procesas vyksta ne vien asmeniniame lygmenyje. „Reikėtų atkreipti dėmesį ir į organizacinį lygmenį. Darbovietė turi rūpintis, kad jos darbuotojai neperdegtų. Ji turi skatinti pozityvius aspektus: įsitraukimą, sėkmingumo jausmą ir motyvavimą . Motyvavimas – ne tik materialus atlygis, bet ir vertybinis – pripažinimas, savivertės sustiprinimas, dėkingumas“, – atkreipia dėmesį M. Turlinskienė.

Psichologės įsitikinimu, pirmiausia visuomenėje turi būti ugdoma pagarba mediko profesijai. Tai turėtų būti pasitikėjimas medikais iš principo, supratimas, kad tai – specialistai, kuriems rūpi jų pacientai, žmonės, kurie iš tikrųjų nori padėti ir nori gydyti. Na, o asmeniniame lygmenyje – rūpintis savimi, savo fizine ir psichologine sveikata.

„Žmogus privalo rūpintis savimi – tiek fizine, tiek ir psichologine sveikata, jis turi ugdyti streso įveikimo įgūdžius. Mediko darbas nėra lengvas, ir niekada nebus, o tam tikras streso lygis netgi yra reikalingas, kad žmogus mobilizuotųsi ir sėkmingai dirbtų. Ugdyti streso įveikimo įgūdžius – vadinasi, išmokti atsipalaiduoti tiek darbe, tiek po darbo. Darbe tai yra tokie paprasti dalykai kaip pertraukos pavalgyti, atsitraukti, kad ir 10–15 minučių, pailsinti smegenis. Po darbo tai turėtų būti poilsis, kai ilsimasi be sąžinės graužimo. Nes medikai tikrai turi labai stiprius atsidavimo, pasiaukojimo bruožus, kitokie žmonės tiesiog neateina į mediciną. Jiems gali atrodyti, kad svarbiausia rūpintis kitais, o ne savimi“, – pastebi psichologė.

Svarbu bendrauti ir pažinti save

Kitas psichologės įvardijamas veiksnys, kuris padėtų medikui apsisaugoti nuo profesinio perdegimo, būtų kurti palaikančius santykius, naudotis socialine šeimos narių, draugų ir bendradarbių parama.

„Labai sveika medikams turėti draugų iš kito profesinio rato – tai jiems padėtų pamatyti, kad ir kitose specialybėse būna sunkių ir intensyvių momentų. Jie suprastų, kad ne vien jų darbas yra stresinis. Tokia socialinė parama didina optimizmą ir savivertę, mažina socialinę izoliaciją. Žmogus – socialinė būtybė, todėl svarbu yra bendrauti ir palaikyti gerus santykius“, – aiškina M. Turlinskienė.

Kaip psichologė, ji pabrėžia ir savianalizės svarbą: medikui reikia geriau pažinti ir labiau suprasti save, žinoti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes.

„Apskritai rečiau perdega tie žmonės, kurie daugiau apie save žino, tuomet turi realistiškesnius lūkesčius sau, labiau supranta, kokios situacijos jiems yra lengvos, su kokiais pacientais jam yra paprasta bendrauti, o su kokiais – sunkiau. Tai padeda palaikyti emocinę pusiausvyrą darbe. Labai padėtų ir savišvieta. Žmogus, kuris domisi, skaito, bendrauja, dalyvauja konferencijose, pamato tokį platesnį vaizdą – ne tik Lietuvoje yra sunkumų, bet ir kitose šalyse medikai susiduria su panašiais iššūkiais, pvz. bendraudami su pacientais. Tai padeda palaikyti profesinio sėkmingumo jausmą, suprasti, kad viskas man yra gerai, nesu aš joks nevykėlis, o tiesiog mano darbas nėra lengvas“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Gelbėjimosi ratas – psichoterapija

M. Turlinskienės teigimu, JAV yra paskaičiuota, kad šios šalies sveikatos draudimas netenka milijoninių sumų dėl medikų profesinio perdegimo. Todėl medikai ten yra išleidžiami ilgalaikių atostogų, kad atstatytų jėgas. Ir mūsų medikai turėtų pasirūpinti savimi. Tiesa, perdegusiam žmogui yra daug sunkiau tą padaryti, nes patiria bejėgiškumo jausmą. Tokiu atveju veiksmingas žingsnis būtų psichoterapija. Jos metu žmogui lengviau ne tik išsakyti susikaupusius neigiamus išgyvenimus, bet ir susivokti, susidėlioti savo prioritetus, vertybes, planus gyvenimui.

„Yra žinoma, kad nelengva išlieti sunkius jausmus šeimoje, nes nesinori apkrauti namiškius. Pasipasakoti bendradarbiams irgi ne visada geras variantas, nes bijomasi dėl profesinės kompetencijos įvaizdžio. Psichologas ar psichoterapeutas  būtų tas objektyvus, neutralus žmogus, kuriam būtų lengva išlieti jausmus ir kurio kabinete, saugioje aplinkoje, po truputį galima susidėlioti savo patirtį, gyvenimo vaizdą – ko gi aš, kaip medikas arba kaip žmogus, gyvenime noriu, kuo tikiu, kokie yra mano tikslai, prioritetai, vertybės“, – dar vieną išeitį siūlo psichologė.

Ji taip pat primena, kad mediko profesija iš prigimties turi labai svarbų psichologinį ramstį. Buvo padarytas įdomus tyrimas, kuriame įvairių profesijų atstovai turėjo įvertinti savo darbo prasmę. Netgi tie medikai, kurie save apibūdindavo kaip emociškai išsekusius, pažymėdavo labai aukštą savo profesijos prasmingumo lygį. O kitų profesijų atstovai, pavyzdžiui apskaitininkai ar prie konvejerio dirbantys žmonės pažymėdavo žemą savo darbo prasmingumo lygį.

Paciente, pasitikėk gydytoju

Ar pacientai ir jų artimieji galėtų kaip nors padėti medikams neperdegti? Juk dažniausiai jie medikams turi labai aukštus reikalavimus ir lūkesčius.

„Gydytojai – ne dievai ir net ne dievų giminaičiai, tikrai ne viskas jų rankose. Be to, sveikimas yra komandinis darbas – ne tik medikas už tai atsakingas, bet ir pats žmogus, todėl pacientams palinkėčiau pasitikėti medikais ir  prisiimti dalį atsakomybės už savo sveikatą. Ateiti pas gydytojus su ta nuostata, kad ateini pas žmogų, kuris nurodo tau kelią, kaip sveikti, bet tuo keliu jūs einate pats. Gydytojai yra tie vedliai, kuriais verta pasitikėti, ir gydytojams yra labai svarbus tas jausmas, kad jais tikite, vertinate jų darbą. Ir būtent dabar, kai medikai garsiai kalba apie padėtį medicinos srityje, jie daro didžiulį šviečiamąjį visuomenės darbą – labai daug pasako ne tik apie savo, medikų, darbą, bet ir apie kitus intelektinį darbą dirbančius žmones – mokytojus, mokslininkus, visus tuos, kurie rūpinasi kitų žmonių gerove“, – atkreipia dėmesį M. Turlinskienė.

NAUJIENŲ PRENUMERATA


Užpildykite raudonai pažymėtus laukus
Naujienų prenumerata užregistruota.