LT EN
Rugpjūčio 21 d., ANTRADIENIS
ŽEMĖLAPIS

Širdį iš Paryžiaus gabenęs gydytojas: vairuotojai, pasimokykime iš prancūzų

2018 03 01

„Mūsų specialybės gydytojams tenka būti šešėlyje, nes yra įprasta, kad operaciją atlieka chirurgas, ligoniu po operacijos rūpinasi palatos gydytojas. Anesteziologas-reanimatologas lieka kažkur už kadro“, – sako Santaros klinikų Vaikų anesteziologijos-reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Virginijus Jakutis. Gydytojas pripažįsta: anesteziologai-reanimatologai su tokia padėtimi yra susitaikę. 

Žinia, jog už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje V. Jakutis gaus valstybinį apdovanojimą, jam pačiam buvo netikėta. „Tai svarbus mano darbo, kuriuo labai didžiuojuosi, įvertinimas“, – šypteli V. Jakutis, vasario 15 d. iš LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų atsiėmęs  Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.

Širdžių donorai – Rygoje ir Paryžiuje

Gydytoju anesteziologu-reanimatologu nuo 2005 metų dirbantis V. Jakutis turi išskirtinės patirties savanoriškai gelbėdamas vaikų gyvybes besivystančiose šalyse, taip pat ir transplantacijos projektuose, kuriuose dalyvauja ne viena valstybė.

Gydytojas kartu su visa skyriaus medikų komanda gydo vaikus su įgimtomis širdies ydomis. Per metus čia atliekama trys dešimtys naujagimių ir du šimtai vaikų širdies operacijų, vidutiniškai po dvi širdies transplantacijos operacijas. Reanimacijos skyriuje per metus gydoma 400 vaikų.

Į kitą šalį V. Jakučiui tenka keliauti tam, kad kartu su kolegomis greitai ir saugiai atgabentų donoro širdį į Santaros klinikas. Lietuva – maža šalis, ir čia nuolat jaučiamas donorų stygius. Daugiausia širdžių jų laukiantiems mažiesiems pacientams atgabenama iš Latvijos, o sykį, prieš trejus metus, teko vykti ir į Paryžių.

Kiekviena kelionė – ypatinga

„Kiekviena mano kelionė, kai vykstame parsigabenti širdies transplantacijos operacijai, verta atskiros istorijos. Šių kelionių metu pagrindinis mano uždavinys yra užtikrinti, kad širdies paėmimas vyktų sklandžiai“, – sako gydytojas.

Anot V. Jakučio, vykstant į kelionę visa komanda stengiasi jai pasiruošti kaip galima geriau. Medikų lagaminuose  – įvairiausi medikamentai ir medicinos priemonės, kurie būtų panaudoti, jei svetimoje ligoninėje jų neatsirastų.

„Nuvykus reikia greitai perprasti svetimą aplinką, aparatūrą, įvairius žmones, jų darbo specifiką. Be to, reikia rūpintis, kad donoro būklė organo paėmimo metu išliktų stabili, o paėmus organą – kuo greičiau grįžti į savo operacinę ir pratęsti darbą. Įtampa tikrai nemaža, nes nuo tavęs ir kartu keliaujančios komandos priklauso gyvybė žmogaus, kuris atverta krūtinės ląsta laukia operacinėje Lietuvoje. Turi padaryti viską be priekaištų, kad paimtum ir atvežtum jam tą širdelę. Tik viskam pasibaigus gali lengviau atsipūsti“, – aiškina gydytojas.

Komplimentai Paryžiaus vairuotojams

Jis prisimena patirtį, kai iš Paryžiaus keliavo pargabenti donoro širdies metų amžiaus pacientui. Pagal Prancūzijos ligoninės reglamentą penkių specialistų komandą teko privalomai sumažinti iki trijų. Na, o pastaruosius tiesiog pribloškė žmonių gausa tos ligoninės operacinėje.

„Tai nebuvo didelė Paryžiaus ligoninė, kuri galėtų daryti širdies operacijas. Operacinėje pasijutau vos ne kaip koncerte. Pilna žmonių, šurmulys didžiulis, nebuvo aišku, ką kiekvienas iš jų veikia. Kai atėjome, jie į mus nekreipė dėmesio. Teko ryžtingai įsiterpti į jų būrį – prisistatyti ir perimti procesą į savo rankas. Džiaugėmės, jog viskas baigėsi sklandžiai“, – pasakoja gydytojas.

Jis taip pat prisimena, kad Paryžiuje jie buvo prieš 9 valandą ryto, kai mieste patys kamščiai. Oro uoste Lietuvos medikų komandą pasitiko Transplantacijos biuro greitosios pagalbos automobilis, kuris su įjungtais švyturėliais ligoninę pasiekė per 20–25 minutes.

„Buvo gera stebėti, kaip visi automobiliai traukėsi mums iš kelio. To nepadarė gal tik du vairuotojai, kurie galbūt mūsų nepamatė ar neišgirdo. Prie jų netrukus prisigretino motociklais važiuojantys policininkai, kurie jiems padaužė kumščiu į stogą. Jautėme visų eismo dalyvių atsakomybę ir supratingumą. Į visiškai kitokią aplinką papuolėme grįžę į Vilnių, kai per vakarinius kamščius iš oro uosto keliavome į Santariškes. Mūsų vairuotojai vangiai praleisdavo medikų ekipažą, užlįsdavo priešais. Pajutome didžiulį skirtumą“, – prisimena V. Jakutis.

Teko dirbti slaugytoju

Šiemet 40-ąjį gimtadienį spėjęs atšvęsti V. Jakutis dar mena dienas, kai teko rinktis profesiją. Gydytojas sako, kad konkrečių priežasčių ar motyvų nebuvo. „Remiantis amerikiečių tyrimu, žmonės, nežinantys, ką studijuoti, neretai renkasi medicinos studijas. Manau, kad tai gali būti iš dalies tiesa. Mano atveju, galbūt mano sprendimą lėmė faktas, jog mano tėtis buvo gydytojas higienistas, o mūsų namuose netrūko knygų apie mediciną, su medicininiais vaizdais – pavartydavau jas. Tačiau negalėčiau tvirtinti, jog būdamas mažas  labai troškau būti mediku“, – prisimena gydytojas.

Anesteziologiją-reanimatologiją jam padėjo pasirinkti medicinos slaugytojo darbo praktika reanimacijos skyriuje – šį darbą pradėjo dirbti studijuodamas trečiame kurse. „Tai buvo visiškai kas kita, nei įsivaizdavau – šie medikai ne vien gelbėja gyvybes ir būna didvyriais: jų kasdienybėje netrūksta sekinančio darbo, ilgų budėjimo valandų ar vyresnio amžiaus pacientų, sergančių daugybe lėtinių ligų – supranti, jog tikrai negali padėti visiems“, – pasakoja V. Jakutis.

Gydytojai, liekantys šešėlyje

Vaikų anesteziologijos-reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjui sunkiausia yra matyti nesveikstantį ar per lėtai sveikstantį ligonį. Nors gydytojai naudoja visas naujausias žinias, taiko moderniausius vaistus, diagnostikos priemones, gydymo efektas, deja, ne visada būna toks, kokio norėtųsi. Psichologiškai tai sunku išgyventi, sekina. Didžiausias džiaugsmas – sveikstantis ar visos medikų komandos beveik tiesiogine žodžio prasme „ant kojų pastatytas“ ligonis.

V. Jakutis taip pat pripažįsta, kad jo profesijos gydytojo darbas dėl jo specifikos nėra labai matomas tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Natūralu, kad anesteziologai-reanimatologai dažniausiai gydo pacientus, kurie yra sunkios būklės. Nedažnai pacientai ar šeimos nariai dėl stresinės situacijos nepastebi šalia esančių medikų.

„Kalbant apie mūsų, anesteziologų-reanimatologų profesiją, reikia kalbėti apie komandinį darbą. Mūsų komandą sudaro ne tiek jau ir mažai žmonių. Tik jų visų patirtis, bendras įdirbis, žinios, kvalifikacija gali duoti teigiamą efektą“, – sako V. Jakutis.

Šiuo metu jo ir kolegomis rūpestis – net du po širdies transplantacijos skyriuje gydomi vaikai. Gydytojas džiaugiasi, kad bent jau šiame etape pacientai jaučiasi gerai.

NAUJIENŲ PRENUMERATA


Užpildykite raudonai pažymėtus laukus
Naujienų prenumerata užregistruota.