LT EN
Rugpjūčio 24 d., ŠEŠTADIENIS
ŽEMĖLAPIS

Vaikų chirurgas Sigitas Strupas: “Savo pasirinkimu kol kas nenusivyliau„

2015 09 11

Vaikų chirurgas Sigitas Strupas

Dažnai girdime minint akademiko prof. habil. dr. Kęstučio Strupo vardą, tačiau retas žino, kad jo vyresnysis brolis gydytojas Sigitas Strupas – taip pat chirurgas ir Vaikų ligoninėje nenuilsdamas sėkmingai triūsia jau nuo 1979 metų. Kadangi šiais metais visų mylimam vaikų chirurgui sukako šešiasdešimt metų, tai ne per lengviausiai, bet vis dėlto pavyko prakalbinti šį kuklų, paprastą gydytoją, kažkada pasirinkusį gal ir ne prestižinę, bet širdžiai mielą sritį ir po daugiau nei trisdešimt metų tebesakantį: „Aš savo pasirinkimu kol kas nenusivyliau“.

Vaikų chirurgijos centro vadovas doc. dr. Kęstutis Trainavičius apie chirurgą Sigitą Strupą negaili gerų žodžių. Pasak centro vadovo, jis geriausiai iš visų įvaldęs anorektalinių anomalijų (išangės ir tiesiosios žarnos) šiuolaikines operacijų subtilybes, sėkmingai implantuoja į stambiąsias venas ilgalaikius kateterius onkohematologiniams ligoniams. Su Vaikų onkohematologijos skyriumi gydytojo bendradarbiavimas skaičiuojamas dešimtmečiais: ten juo pasitiki, patiki sunkiausius šia liga sergančius ligonius ir nenusivilia. Kadangi gydytojas nuo seno yra gerai įvaldęs ir endoskopijų sritį, šiandien vadovauja Vaikų chirurgijos skyriaus Endoskopijų poskyriui.

„Kuklus, didelę patirtį turintis chirurgas, – sako doc. dr. K. Trainavičius, – Vaikų chirurgijos skyriaus senbuvis, ne užklydėlis iš kitur.“ Kad būsimam gydytojui S. Strupui buvo lemta tapti tikru chirurgu, pastebėjo dar šviesios atminties garsus profesorius kardiochirurgas Algimantas Jonas Marcinkevičius.

„Su gydytoju Audriumi Aidiečiu buvome geri draugai, kartu apie penkerius metus dirbome vivariume (vieta, kur kardiochirurgai tobulina chirurginę techniką, ir tam pasitarnauja gyvūnai). Kai kardiochirurgas A. J. Marcinkevičius pakvietė abu dirbti, buvome ką tik baigę vaikų chirurgijos rezidentūrą.“ Draugas pasirinko kardiochirurgiją, o S. Strupui širdis ir rankos linko prie vaikų chirurgijos, kuriai pasidavė nesiblaškydamas į šonus.

Kolegos jį apibūdina kaip protingą gydytoją, turintį auksines rankas, jau daug metų ramiai ir užtikrintai dirbantį savo darbą. Ne be reikalo kolegos gydytojai, operacinės slaugytojos, anesteziologai prireikus operuoti jų vaikus ir anūkus, kreipiasi būtent į šį chirurgą. Tai – didelio pasitikėjimo ženklas.

Prieš dešimt metų, kai onkohematologiniams ligoniams chemoterapijos procedūroms prireikė ilgalaikių kateterių, gydytojas, būdamas Vokietijos Baltijos chirurgų draugijos narys, nuvyko į Berlyną, kur įgijo įgūdžių, reikalingų šiai procedūrai gerai atlikti. „Iš pradžių kateterius implantuodavome atviruoju būdu, vėliau, tobulėjant technikai, – punkciniu. Su gydytoju anesteziologu reanimatologu V. Daugelavičiumi atliekame šias procedūras iki šiol.“ Tam, kad taptum įgudusiu specialistu, turi tą daryti nuolat, įsitikinęs daugžodžiauti nemėgstantis vaikų chirurgas. Ir labai proziškai palygina savo darbą su blynu kepimu. „Jei kepsi blynus tik kartą per metus, blynai bus nekokie“, – juokauja.

„Medicina – Strupų šeimos tradicija. Tėtis buvo medikas, ir aš pasirinkau medicinos studijas, ir brolis, ir žmonos mūsų medikės. Kai mokaisi medicinos, laiko pasimatymams nėra daug, tai ieškai savo žmogaus, kur arčiau. Taip medikai ir glaudžiasi prie medikų“, – ir apie savo asmeninį gyvenimą nelinkęs plėstis daktaras. Girtis nemėgstantis, nuosaikus ir darbštus medikas kitų giriamas tepasako: „Jei kolegos mato, kad gerai ir gražiai dirbi, tai ir pasitiki – ir savi, ir svetimi“. Ką čia ir bepridursi.

NAUJIENŲ PRENUMERATA


Užpildykite raudonai pažymėtus laukus
Naujienų prenumerata užregistruota.